Pirmąkart paminėta pasaulio miestų diena

2013 m gruodžio 27 d JT, Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją nuo 2014 m. spalio 31 kasmet minėti Pasaulio Miestų dieną. Tuo siekiama paskatinti tarptautinės bendruomenės susidomėjimą pasaulio urbanizacijos procesais, stiprinti bendradarbiavimą sprendžiant urbanizacijos iššūkius ir kuriant tvarius miestus, miestelius visame pasaulyje. Bendra Pasaulio Miestų tema yra „Geresnis miestas, geresnis gyvenimas“.

Pirmą kartą Pasaulio miestų diena švenčiama 2014 spalio 31 d. Šanchajuje, Kinija. Šių metų tema – „Urbanistinės Transformacijos”. Ir neatsitiktinai, juk Kinija yra viena sparčiausiai augančių valstybių pasaulyje. Manoma, kad šiame šimtmetyje beveik miljardas Kinijos kaimo gyventojų persikraustys į miestus. Tai lems negrįžtamas transformacijas, kurios neabejotinai pakeis mūsų planetą. Kokie bus Kinijos ateities miestai, diskusija nebaigta: verslas mato žaliuosius dangoraižius su sodais ant stogų ir terasose; mokslininkai, urbanistai siūlo grįžti prie miesto ištakų ir kurti Eko miestus, žydinčių vyšnių slėniuose, gamtoje.

Nors miestai sudaro tik du procentus žemės paviršiaus, juose gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų. Europoje miesto gyventojų dalis yra dar didesnė. Beveik 75% europiečių gyvena miestuose ir miesto vietovėse, o iki 2020 m. šis skaičius turėtų išaugti iki 80%. Akivaizdu, kad žmonija pergyvena didelį miestų augimą ir permainas, kurie keičia pasaulį. Urbanizacija tapo neišvengiamu, beprecedentiniu augimo procesu, dėl kurio miestai patiria milžiniškus iššūkius. Kita vertus, urbanizacija sudaro galimybę pasinaudoti augimu ir nukreipti transformacijas darnaus vystymosi kryptimi. Jei urbanizacija nebus kritiškai įvertinta ir nukreipta darnaus vystymosi link, ji ir toliau gilins neigiamas tendencijas, tokias segregaciją ir aplinkos degradaciją.

Pasaulio miestų diena skiriam priminti apie itin svarbų urbanizacijos vaidmenį. Prieš šimtą metų miestiečiai buvo pasaulio gyventojų mažuma. Per ateinančius kelis dešimtmečius, miesto gyventojų skaičius išaugs dvigubai ir sudarys beveik tris ketvirtadalius pasaulio gyventojų. Šis reiškinys, kuris prasidėjo prieš šimtmetį Europoje ir Šiaurės Amerikoje, dabar žaibo greičiu vyksta Azijoje ir Afrikoje, kur milijonai žmonių keliasi į miestus. Siekiant išlaikyti dabartinius augimo tempus per ateinančius keturiasdešimt metų, urbanizuotos šalys turėtų kiekvieną savaitę sukurti po vieno milijono gyventojų miestą.

Lietuvos miestuose gyvena apie 70% gyventojų. Nors miestai užima apie 1% šalies teritorijos, juose yra sukuriama didžioji dalis šalies BVP. Skirtingai nei pasaulyje, Lietuvos miestai pergyvena ne miestų augimo, bet gyventojų mažėjimo tendencijas, žmonės keliasi į priemiesčius. Ekspertai mano, kad dėl tokių anti-urbanistinių tendencijų yra kalta miesto aplinka užteršta automobiliais ir senstantys daugiabučių namų kvartalai. Nežiūrint į tai – Lietuvos miestai Europos ir pasaulio kontekste yra labai darnūs dėl humaniško mastelio, išvystytos infrastruktūros, žaliųjų erdvių ir kultūros paveldo. Miestai yra Lietuvos ekonomikos, žinių, kultūros ir inovacijų centrai, kuriuose gera gyventi, dirbti ir ilsėtis.

 Pasaulio miestų dienos proga pateikti klausimai skirtingų sričių ekspertams apie tai kokių Lietuvos miestų norime, siekiame, kokius turime.

Į pateiktus klausimus atsakė konkurso „Už darnią plėtrą“ komisijos nariai, srities ekspertai – Dalia Bardauskienė ISOCARP ir Lietuvos architektų sąjungos narė, architektas prof. Gintaras Čaikauskas ir Giedrė Saveikienė „Swedbank“ stambių verslo klientų departamento Nekilnojamojo turto klientų skyriaus vadovė, LNTPA valdybos narė:

 Kuo patrauklūs yra Lietuvos miestai Europoje?

D.Bardauskienė: Lietuvoje nėra didelių miestų, tik Vilnius viršija pusę milijono. Tačiau esame unikalūs, nes turime subalansuotą 5 miestų, didesnių nei 100.000 strukūrą. Tai mūsų šalies stiprybė, kaimiškų regionų gerovės pagrindas. Žvelgiant platesniame, pasaulio kontekste, galima būtų teigti, kad Lietuvos miestai yra ir išliks darnūs ir gyvybingi dėl žmogiško mąstelio, klimato ir gamtos dovanų (ypač geriamo vandens, rekreacinių išteklių, kt.), geopolitinės padėties regione, susisiekimo galimybių, daugiatautės kultūros bei istorijos pamokų. Mūsų karta paveldėjo kompaktiškas miestų ir gyvenviečių struktūras, pakankamai išvystytą infrastruktūrą ir senamiesčius, kurie liedžia skaityti praeitį ir kurti ateities miestus.

 G. Čaikauskas: Lietuvos miestai iš esmės niekuo nenusileidžia kitiems Europos miestams: yra labai saviti, turi gilias istorines kilmės šaknis ir urbanistinės raidos tradicijas. Dar daugiau – juose galime matyti įvairiausių architektūros stilių pavyzdžius, jų pasikeitimus ir stilistinę vietos specifiką. Nors senamiesčių romantika ir žavesys dažnai konkuruoja su pokario architektūros agresija, tačiau miestai atgimsta ir palaipsniui pildosi naujosios architektūros raiška. Išskirtinis bruožas – santykis su gamos aplinka, reljefo specifika: kalvomis, upėmis, žaliaisiais plotais. Miestų ypatumai, matyt, betarpiškai persiduoda gyventojams. Pagal susiformavusį jų charakterį, kalbą ir gyvenseną dažnai galima identifikuoti net iš kur jie kilę.

 Su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos miestai?

G. Saveikienė: Pagrindinis iššūkis – racionali ir toliaregiška miesto politika plėtros bei infrastruktūros klausimais (problemos dažniausiai sprendžiamos tada, kai jos atsiranda, o ne proaktyviai; gyventojai nesikoncentruoja ten kur iš ties geriausia ir racionaliausia būtų gyventi), progresyvioms iniciatyvoms paramos dažniausiai neužtenka, o tai stabdo ir miesto bendro mentaliteto gerėjimą.

 G. Čaikauskas: Pagrindinė šiuolaikinių miestų problema – netolygios ekonominės raidos atspindžiai, – išskyrė architektas prof. Gintaras Čaikauskas, – jeigu sostinėje gyventojų skaičius pastaraisiais metais nenatūraliai augo, tai kituose, o ypač mažesniuose – jis labai ženkliai tirpo. Žmonės, ieškodami darbo ir geresnio gyvenimo patys sprendė šį klausimą: persikelė į didesnius miestus ar paprasčiausiai emigravo į užsienį. Verslas, reaguodamas į rinkos poreikius, plėtrai skyrė dideles investicijas, tačiau jos iš esmės buvo grįstos tik pelno siekiais. Darni plėtra ar kiti vieši interesai, negarantuojantys greitos ir apčiuopiamos piniginės naudos buvo ignoruojami. Kentėjo projektavimo ir statybos kokybė, o tempas ir finansinė investicijų grąža – buvo vyraujantys veiklos kriterijai. Neišvystyta įstatyminė bazė ir nebrandi savivalda neturėjo pakankamai jėgų suvaldyti procesus, rezultatai šiuo metu akivaizdžiai matomi. Ekstensyvi miesto centrų dinamika, urbanistiškai nesuformuotos, chaotiškos naujosios erdvės, padrika priemiesčių plėtra, atsilikusi miestų infrastruktūra – šie iššūkiai dar ilgai trukdys subalansuotai miestų raidai.

 Ką reikėtų daryti, kad miestai būtų darnesni?

 D. Bardauskienė. Apklausos rodo, kad nežiūrint valstybės ir savivaldybių pastangų, miestai vis dar pralaimi konkurencinę kovą dėl gyventojų kaimui (LNTPA, Darnios plėtros akademija, 2013). Dauguma apklaustųjų norėtų gyventi už miesto, gamtinėje aplinkoje. Tai rodo, kad šiuolaikiniai miestai dar neužtikrina tos gyvenimo kokybės, kurios tikisi jauni, dirbantys, perkantys būstus ir auginantys vaikus žmonės. Tačiau ir naujos priemiesčių gyvenvietės neturi pilnavertei gyvenimo kokybei reikalingos infrastruktūros, nepajėgia patenkinti naujų kvartalų poreikių: stinga kelių, mokyklų, darželių, kitų reikalingų įstaigų.

Dėl paminėtų šiuolaikinių demografinių ir urbanistinių tendencijų, ateityje turėtų esmingai keistis Lietuvos miestų plėtros principai: nuo išorinės, kiekybinės plėtros pereiti į vidinę, kokybišką plėtrą. Objektai turėtų būti statomi kompleksiškai plėtojant reikiamą infrastruktūrą. Geriausiai tiktų panaudoti esamą infrastruktūrą, konvertuoti esamas nenaudojamas teritorijas, ypač buvusias pramonės ir sandėlių. Arba, – mieste palaiminti tik tas naujas statybas, kur pilnai išplėtojama reikiama infrastruktūra.

Siekiant miestų darnios plėtros, būtina nuosekli valstybės regioninė, urbanistinė politika, kurios centre būtų miestai bendradarbiaujantys su kaimiškomis savivaldybėms.

Itin svarbus yra savivaldybių politikų ir visuomenės įtraukimas į viešas diskusijas prieš planavimo projektų rengimą, nes sukuria prielaidas suvokti kaip formuojami bendruomenės interesai projektavimo užduotyse ir įgyvendinami praktikoje.

Darnių bendruomenių ugdymui svarbios žinios apie darnų vystymą ir kūrybingas taikymas bei strateginis požiūris (bendra vietos vizija, tikslai, uždaviniai, išteklių kooperavimas, daugiafunkcinis projektavimas).

G. Saveikienė. Lietuvos miestai patrauklūs tuo, kad juose turime išvystytą infrastruktūrą, tinkamą tiek gyventojų, tiek verslo poreikiams tenkinti, miesteliuose turime mokslo ir kultūros bendruomenės centrus,  yra sveikatos priežiūros ir turizmo poreikius tenkinančių objektų šalia kuriasi organizacijos puoselėjančias darnios plėtros idėjas, įgyvendinančios šviesios visuomenės bei progresyvesnio vystymosi iniciatyvas.

 Kokie Lietuvos miestai ir kodėl šiandien yra darniausi?

D.Bardauskienė. Visi Lietuvos miestai gali būti darniais, jei esamas potencialas būtų valdomas geriau, žvelgiant iš visuomenės interesų.

Priimtiniausi šiuo požiūriu miestai yra tie, kurie nesistengia naudoti kuo daugiau naujų technologijų, svetimų medžiagų ar augalų gerbūvyje, o siekia ugdyti darnias bendruomenes, moko žmones gyventi santarvėje su esama gamta, užstatytu paveldu.

Man imponuoja mažesni Lietuvos mietai, kurie pasinaudoję ES parama pražydo, išgražino aplinką,: miestų centrus, viešas erdves, žaliuosius plotus bei gatves, stengiasi renovuoti daugiabučius. Tokie yra Druskininkai, Marijampolė, Joniškis, Utena, Alytus, kt. Šių miestų, kaip ir kitų potencialas dėl senų žmonių poilsio, priežiūros, slaugos, medicinos paslaugų infrastruktūros kūrimo dar neįveiksmintas regioninėje politikoje.

G. Čaikauskas. Sunku išskirti vieną konkretų pavyzdį. Kiekvienas Lietuvos miestas turi savo privalumus ir trūkumus, jie dažnai yra panašūs. Galbūt, reikėtų nagrinėti kaip susidorojama su konkrečiais iššūkiais ir problemomis. Sunku kalbėti apie darnią miestų plėtrą, kai kiekvienų metų papaigoje trimituojama apie sostinės bankrotą, o iš greitkelio įsukus į daugumos miestų teritorijas iškarto patenkama į gatvių duobes, neįmanoma surasti vietos automobilio stovėjimui ar pasinaudoti moderniu viešuoju transportu. Gal tik pastaruoju metu, vietoje deklaratyvių ir politizuotų kovų tarp tramvajų ir metro šalininkų, imta paprasčiausiai platinti ir tvarkyti miestų gatves, žymėti visuomeninio transporto linijas, tvarkyti viešąsias erdves ir žaliuosius plotus. Mažesnių miestelių centrus gerokai atgaivino europinės programos, sostinė pasitempė euro – pirmininkavimo proga, tačiau – tai tik nuo sovietmečio išlikusios paviršutiniškos reprezentacinės kosmetikos tradicijos. Matyt, šalies ekonomika turės dar rimčiau subręsti, pakils visuomenės sąmoningumas, atsiras daugiau laisvesnių lėšų aplinkos tvarkymui. Reikia būti pasiruošus ir, atėjus laikui, pradėti aktyviai įgyvendinti darnios plėtros idėjas.