Tradiciniame, LNTPA bendruomenės vykusiame renginyje „Klubas 4“ Lukiškių kalėjimo erdvėse pagrindine diskusijos ašimi tapo ekonominių prognozių atsiradimo kelias bei paralelės tarp 2008 m. krizės ir šiandien galimos recesijos. LNTPA ir advokatų kontoros Primus inicijuotame pokalbyje dalyvavo finansų analitikas Marius Dubnikovas, įmonės „Realco“ vadovas Julius Dovidonis ir advokatų kontoros „Primus“ vadovaujanti partnerė Lietuvoje Ernesta Žiogienė. Diskusiją moderavo LNTPA vadovas Mindaugas Statulevičius.
Kodėl kyla krizės?
Judant istorijos takais, matome labai aiškius dėsningumus – krizės ateina dėl 3 priežasčių, teigia M. Dubnikovas: „Pirma ir dažniausiai pasitaikantis atvejis – valdžios įsikišimas į laisvąją rinką, taip sugriaunant rinkos ekosistemą. Tokią iniciatyvą galima prilyginti idėjai, kai kažkas nutaria į skruzdėlyną įkišti pagalį, pamakaluoja ir galvoja, kad taip padės skruzdėms geriau gyventi. Tada ir kyla krizė“.
LNTPA valdybos narys Robertas Dargis priduria, kad būtent valdžios įsikišimas tampa dideliu neprognozuojamu faktoriumi rinkos plėtrai ir koduoja krizes: „Iš vienos pusės nuolat kalbame apie produktyvumo kėlimo svarbą kaip augančios ekonomikos garantą. Ir tuo pat metu iš kitos pusės atsukame krioklius pinigų, kurie koreguoja visas kreives ir graikus: pinigų masė didėja, tuo tarpu nei paslaugų, nei produktų taip greitai nedauginsi. Šioje vietoje labai trūksta politinės valios ir einame lengviausiu keliu – pinigų dalybomis vien tik todėl, kad esi žmogus. Ir visai nepagalvojama, kokias pasekmes šios dalybos sukuria“.
Antra priežastimi, pasak analitiko, tampa technologiniai virsmai: „Kiekviena technologija, kuri ateina į pasaulį, sukelia didžiulį sprogimą, didžiulius lūkesčius, kurie vėliau virsta į krizes, didžiulį šurmulį ir galiausiai tos technologijos įsigaliojimą. Prisiminkime garo variklio, geležinkelio atsiradimus – visa tai sukėlė krizes. Vėliau sekė informacinių technologijų, .com burbulai“.
Dubnikovas pripažįsta nesuprantantis, kodėl 2008 metų krizė vadinama NT krize. Ekonomisto nuomone, tai buvo visiška technologijų krizė, kai žymieji Lehman Brothers sugalvojo finansinę inžineriją sukryžminant NT rinką su vertybiniais popieriais. Po tokių sprendimų, NT gavo tokią dozę pinigų, kurie virto į burbulą ir sprogo, nes atėjęs didžiulis likvidumas ištaškė viską.
Kita dažniausiai pasitaikanti krizių priežastis – įvairių, retų prekių įtaka.
Kaip gimsta prognozės ir ko jos vertos?
Pasak M. Dubnikovo, pirmosios prognozių inspiracijos prasideda ieškant kritinių situacijos taškų, kurie gali sukelti finansinius burbulus sukurdami per didelį likvidumą: „Didelis likvidumas reiškia dideles kainas, kurios anksčiau ar vėliau subliūkšta. Krizės linkusios kartotis kas 7-10. Dabar turime ekonominį ciklą, kuis tęsiasi jau 14 metų, jei manytume, kad jis nesibaigė per pandemiją. Viskas yra vertinama per istorijos prizmę – žiūri į praeityje vykusius ir besikartojančius procesus“, – kalba finansų analitikas.
Kiek ir kokią įtaką daro analitikų pasidalinimai savo įžvalgomis, ateities perspektyvomis? Kiek šios prognozės lemia verslo ir vartotojų sprendimus? Ir kokią atsakomybę jaučia analitikai dalindamiesi bei formuodami viešąją opiniją?
Finansų analitikas M. Dubnikovas įsitikinęs, kad gąsdindamas žmones gali sulaukti tik trumpalaikės šlovės, nes įbauginti ir sukelti paniką yra lengviausia. Ekonominių prognozių vertingumą lemia ne galutinė išvada, o loginė seka, kuri atvedė prie tos išvados: „Akivaizdu, kad ateities nežino niekas. Todėl, kai skaitau kitų kolegų įžvalgas, didžiausia verte tampa ne galutinis pasakymas, jog čia dabar bus gerai ar blogai, bet kokiais logikos pagrindais prie tokių rezultatų prieita. Jei pagrindai priimtini, tai ir prognozė tampa priimtina“,- kalba M. Dubnikovas.
Vertindamas analitikų atsakomybę teikiant vieną ar kitą prognozę, ekonomistas pateikia analogą su orų prognozuotojais – oficialios atsakomybės nėra, viskas atsiremia į reputacinį momentą: „Gali nusišnekėti vieną kartą, kitą, bet jei nuolat tai darysi – tai niekas tavęs ir neklausys. O kad nusišnekame kartas nuo karto – irgi faktas“.
Pasak M. Dubnikovo, Lietuvoje turime didelę problemą tiek su kalbančiaisiais, tiek ir su vertinančiais tas kalbas: „Darydami ekonominės situacijos vertinimą, mes darome labai didelę klaidą lygindami vienerių metų laikotarpį. Pavyzdžiui, ta pati infliacija. Fiksuojame 20 proc. ir daugiau. Tragedija, visi už galvų užsiėmę, panikos visa vieša erdvė. Tačiau, kai pasižiūri 7-10 metų laikotarpį, infliacijos rodiklis niekur nepabėga ir vidutiniškai siekia 3 proc. Labai tikėtina, kad kitais metais tos infliacijos visai neliks. Bet šiandien save įrėminome į infliacijos tragediją ir kiekvieną dieną apie tai rėkiame. Lygiai tas pats bus ir su elektros kainomis“, – teigia M. Dubnikovas, pabrėždamas, kad procesus reikia vertinti ilguoju, mažiausiai 5-6 metų, periodu, o ne kas bus prieš metus.
„Dabar vis garsiau kalbama apie tai, kad NT kainos kris. Bet jei žiūrėsi į 10 metų perspektyvą, jos niekur nekrenta, o – kyla. Tik augimo tempas, tikėtina, bus vidutinis. Todėl didžiausia paskata ir iššūkis – edukuoti visuomenę, kad vertintų procesus ilguoju laikotarpiu“.
2008 metai ir dabar – nepalyginama
Julius Dovidonis, įmonės Realco vadovas, buvimą NT rinkoje prilygino kaip įbridimui į upę, o įvykus uraganas, toks kaip 2008 m. – arba išplauki, arba nuskęsti: „Tuo metu buvai priverstas sustoti, nes rinkoje stojo viskas, bankai nekreditavo nei verslo, nei privačių gyventojų. Todėl tikrai negalime lyginti, kas buvo 2008 metais ir dabar – tada buvo daug blogiau“, – prisimena J. Dovidonis.
NT plėtotojui visiškai pritaria ir advokatų kontoros Primus vadovaujančioji partnerė Lietuvoje Ernesta Žiogienė: „Tada buvo labai didelis greitis, rinkoje daug pinigų, daug veiksmo – vos spėk sutartis „kepti“. Ir įvyko sunkiosios artilerijos išsišaudymas. Žvelgianti iš šių dienų perspektyvos, matai, kad laimėjo tie, kurie reagavo ir sprendimus priėmė greitai, buvo lankstūs, suvokė atsakomybės naštą. 2008 metų krizė išgrynino etiškos partnerystės svarbą – su patikimu partneriu gali ir žarijų ruožą perbristi“. E. Žiogienė pabrėžia, kad šiandien klientai į sutartis žiūri kur kas rimčiau ir atsakingiau.
Kodėl negalima lyginti šiandien turimos situacijos su 2008 metais argumentuoja ir M. Dubnikovas: „2008 metais valstybės einamosios sąskaitos balansas lyginant su BVP buvo minus 15 proc. Pirkome daiktus, kurių mums nereikėjo, kad darytume įspūdi žmonėms, kurie mums nerūpi. Buvo tik laiko klausimas, kada pas mus ateis krizė, visai nepriklausomai nuo to ar būtų kilusi pasaulinė krizė, ar ne. Tiek žmogus, tiek valstybė su savo finansais tada elgėsi nemokšiškai“, – pastebi analitikas, pridurdamas, kad Lietuva teigiamą savo sąskaitos balansą pasiekė tik 2012 metais.
Tuo tarpu 2021 metais, atkreiptinas dėmesys – pandeminiais, Lietuva pasiekia rekordą, fiksuodama teigiamą sąskaitos balansą +10 proc. Palyginimui, Vokietijoje šis rodiklis siekė – +8 proc.: „Tai reiškia 5 mlrd. Eur papildomų įplaukų į šalį. Va čia ir slypi atsakymas į tokius klausimus „kodėl NT brangta?“, „kodėl turime tokią aukštą infliaciją?“ – pinigų rinkoje per daug. Ir ant viršaus dar sulaukiame ES paramos dėl pandemijos sukeltų nuostolių“, – situaciją aiškina M. Dubnikovas.
Analitikas įsitikinęs, kad jei įvyk krizė ar atsitiks stipresnis rinkos sustojimas, turėtume interpretuto tai kaip protingą galimybę bei išnaudoti šį laikotarpį perpsektyviems apmąstymams, susidėlioti viską į teisingas vietas ir „nukapoti nereikalingus butus“.
Renginio akimirkos:
