Mieli kolegos, bičiuliai ir partneriai,
Džiaugiuosi galėdamas šiandien pradėti 18-ąjį urbanistinį forumą, kurį 2006 metais į gyvenimą paleidome kartu su a.a. architektu Danu Rusecku. Kokios aplinkybės paskatino urbanistinio forumo atsiradimą?
Visų pirma, matėme poreikį turėti tam tikrą platformą suburti mūsų bendruomenei, kur kuriantys miestus ir auginantys juos galėtų diskutuoti apie mums visiems bendras problemas, iššūkius ir galimybes.
Laisvos Lietuvos augimas stokojo tam tikrų apibendrinimų, tendencijų matymo, o kartu ir bendro darbo su įstatymų leidėjais, miestų administracijomis, architektais, nekilnojamojo turto vystytojas ar investuotojais.
Po nepriklausomybės atkūrimo sekusios pertvarkos, mano manymu, nepelnytai nuvertino vieną svarbiausių valstybės ekonomikos sričių – miestų planavimą ir regeneravimą – visą valdymo sistemos paketą sujungdama su Aplinkos apsaugos ministerija. Gal ir dėl visuomenės požiūrio dar ir šiandien dominuoja žodis „Apsauga“.
2000-aisiais tapau Vyriausybės kancleriu ir, suprantant mums tenkančius iššūkius, norėjosi sustyguoti miestų plėtrą ir augimą. Jau tada pasiūliau žemės politikos valdymą atiduoti į Aplinkos ministerijos rankas – juk negali planavimo ir žemės valdymo politikos būti skyrium. Deja, tų laikų politikai to nesuprato. Su premjeru Andriumi Kubiliumi buvome parengę NŽT perdavimą Aplinkos ministerijai, kaip ir žemės valdymą savivaldybėms, bet vėl piestu stojo prezidentė Grybauskaitė. Ir kaip žinote, tik nuo šiemet pagaliau miestas disponuoja savo žeme.
Kodėl tiek daug apie tai kalbu?
Todėl, kad, mano supratimu, esminis miesto vystytojas yra pati miesto savivalda. Būtent ji, o ne Citusas, ne Haneris ne Eika, o pats miestas ir miesto lyderiai. Miestas ir miesto meras, turintis savo rankose viziją, kokį nori matyti miestą po 15 – 20 – 25 metų, yra pagrindinis miesto vystytojas.
Miestas, turėdamas savo rankose planavimo pajėgumus ir valdydamas savo žemę, gali įgyvendinti tai, ką mes vadiname tvariu miesto augimu. Miestas, matydamas visus sluoksnius – ekonomiką, infrastruktūrą, švietimą, sveikatą, sportą, socialinius klausimus- gali ir turi užduoti toną visoms mieste veikiančioms bendruomenėms.
Vėl paminėsiu šviesios atminties architektą Daną Rusecką. Daug su juo diskutavome, kuriomis kryptimis turi augti miestas ir to pasekoje gimė „Vilniaus planas“ – įmonė, kuri gali paversti miesto lyderių idėjas konkrečiais planais ir darbais.
XXI a. stipriai keičia supratimą apie šiuolaikinį miestą- aplinkosauga, CO2 išmetimai, technologiniai ir socialiniai pokyčiai formuoja ir kitokį supratimą, koks gali ir turi būti miestas.
Technologiniai pokyčiai lemia, kad grynųjų teritorijų – gyvenamųjų, prekybinių, ofisinių – išnykimą. Vis daugiau plėtojamos teritorijos, kurias galėtume pavadinti MULTIFUNKCINĖMIS .
Miestas, visų pirma, yra čia gyvenantys žmonės ir jų bendruomenės. O miesto auginimui reikia visų čia dirbančių, gyvenančių, besimokančių ir kuriančių bendro indėlio. Manau, kad augančio miesto pagrindinis sėkmės laidas yra miesto lyderių gebėjimas įraukti miesto bendruomenes į jo ateities kūrimą.
Gebėjimas suburti miesto bendruomenes, investuotojus ir mokslinį potencialą ateities miesto vizijos kūrimui bei įgyvendinimui atveria didžiules galimybes ne tik pačiam miestui, bet ir regionui.
Šiandien Vilnius turi visas prielaidas tapti regiono centru ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir Lenkijos šiaurės rytiniam regionui. Mes turime viską, ko reikia ateities augimui:
- Ekonomika auga sparčiausiai regione;
- Technologijų vystymasis auga kartais;
- Atlyginimai auga kartu su žmonių perkamąja galia;
- Mes turime visą akademinį branduolį nuo tradicinių mokslų iki šiuolaikinių biotechnologijų ir meno universitetų, į kuriuos atvažiuoja studijuoti vis daugiau užsieniečių;
- Medicinos ir gyvybės mokslų klasteriai, formuojami iš universitetų, ligoninių ir tyrimų centrų;
- Užsienio investicijos.
Taigi, ką turime padaryti? Ateities veikimo kryptys:
- Miesto augimas ir vystymas turi turėti aiškius planus ir ambiciją, kuriomis kryptimis ir kokiomis apimtimis jis augs, o taip pat matymą kaip atrodys Vilnius ir kiek jame bus gyventojų 2040 metais. Kur jie gyvens, kur jie dirbs, kur jie pramogaus, mokysis, gydysis ir t.t.
- Pagrindinis miesto kokybės gerinimas negali būti apspręstas vieno ar kito vystytojo projekto atsiradimu. Mes turime nuolatos sekti ir planuoti gyventojų infrastruktūros vystymą, o vienas esminių dalykų yra judumas mieste. Vilniaus mieste kasdien apsilanko 100 tūkst. žmonių ir jų judėjimo schemos yra prielaida efektyviam miesto gyvenimui. Turime nepamiršti, kad teisinga miesto susisiekimo infrastruktūra leistų žmonėms sutaupyti laiko, kurį jie dabar praleidžia kamščiuose.
- Miesto aplinkos kokybės klausimai. Čia, manau, daug galime pasiekti dirbdami ranka rankon su vystytojais. Akumuliuotos ir suplanuotos žaliosios teritorijos, kurių įveiklinimą galima užtikrinti sukooperavus lėšas – tai būtų alternatyva nenuilstamai kovai už vieno ar kito medžio išlikimą. Nepamirškime, kad medžiai kaip ir žmonės, užauga, pasensta ir miršta. Ir jeigu vienas medis neišvengiamai stabdo planingą miesto vystymą ir gali būti atsodintas, tai klausimas – kokia pozicija šiuo atveju yra teisinga?
- Be abejo, vienas iš kertinių tvaraus miesto vystymo aspektų yra ekonomika. Pragyvenimo kaštai nuosekliai auga, o tai, turbūt, irgi turėtų iš dalies apspręsti, koks miestas turi būti auginamas. Našesnis inžinerinės infrastruktūros išnaudojimas, miesto transporto panaudojimo prioritetas turėtų apspręsti miesto mastelį ir tendencijas.
Puikiai žinau, kaip sunkiai keičiasi žmonių supratimas apie gyvenimo kokybę – miškas, upė, ežeras ir aplink tuščia…, bet miestas nėra vienkiemių sankaupa.
- Būsto įperkamumas ir municipalinis būstas.
- Kalbant apie Vilniaus ateitį neišvengiamai reikia kalbėti apie besiglaudžiančias teritorijas: Vilniaus raj., Trakus, Vievį. Turėdami (o technologijos tikrai leidžia) gerą, greitą ir patogų susisiekimą, galėtume daugiau žmonių apgyvendinti žalesnėse švaresnėse teritorijose su nemažiau patogiu gyvenimu.
Vilniaus miestas yra Lietuvos ekonomikos garvežys:
- Reikia pasidaryti miesto ekonomikos ir investicijų analizę – kiek per paskutinius 10 metų buvo investuota mieste. Reikia turėti planą, kokių ir kiek investicijų laukiame ateinančius 15 – 20 metų ir į kokius sektorius norime pritraukti investicijas.
- Reikia žinoti, kokia mokestinė sistema įgalintų planuoti miesto valdyseną. Dažnai kalbame apie NT mokesčius be supratimo, kad mokesčiai ir turi būti tas instrumentas, kuris užtikrina miesto gyvybingumą ir plėtrą. Tai yra mokestis už tą paslaugą, kuri, kaip kartais galvojame, nieko nekainuoja.
- Miestas gali naudotis savo galimybėmis, konsoliduojant teritorijas, kad jos būtų vystomos ir įsisavinamos tvariai. Tam irgi yra instrumentai. Kalbant ne tik apie viešų paslaugų ir erdvių vystymą, bet ir tam tikrų teritorijų regeneravimą.
- Miestas turi turėti nuolat veikiančias miesto kūrybines dirbtuves – cechą, kuriame tiek vystytojai, tiek architektai, tiek akademiniai žmonės interaktyviai dalyvautų miesto problemų sprendime. Man regis mes mažai panaudojome mūsų akademinį potencialą – kiek galime padaryti magistrinių darbų, daktaratų iš urbanistikos, miesto infrastruktūros, žalių erdvių plėtros ir t.t…
- Atskirai reikėtų paminėti socialinius miesto augimo aspektus. Profesionalių sociologų, demografų, socioekonomistų įtraukimas į miesto kūrimą leistų matyti miesto ateitį įvairių žmonių kartų ir grupių akimis.
- Vienas iš galimų ambicijų įgyvendinimo instrumentų gali būti privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės projektai. Nepamirškime, kad europinių pinigų lietus po 2028 m. pasikeis neatpažįstamai.
- Atskirai reikia paminėti miesto akcentus – meno erdvių kūrimą, skulptūrinių akcentų mieste sudėliojimą ir t.t…
Ateites darbai, kuriuos mums reikėtų padaryti:
- Kartu su miesto administracija, architektų rūmais, kultūros paveldu, miesto bendruomenėmis ir akademine bendruomene suburti nuolatos veikiantį miesto vystymo forumą, kuriame galėtume aptarti miesto ateities matymus ir problemas.
- Į aktyvų miesto ateities kūrimo planą ir įgyvendinimą įtraukti miesto tarybos narius ir juos delegavusias partijas – jų įsitraukimas leistų būti daug arčiau ambicijos įgyvendinimo.
- Kartu su miesto administracija, planuotojais ir urbanistais aptarti, koks turėtų būti planavimo – derinimo procesas, tai turėtų būti tvarkoma lygiagrečiai su teisinės bazės peržiūra.
- Reikia turėti efektyvų ombudsmeno institutą, kuris būtų savotiškas arbitražas racionaliai ir greitai sprendžiantis iškilusias problemas.
- Bent kartą per 2 metus peržiūrėti ir koreguoti miesto bendrąjį planą, kad jis atlieptų laikmečio pokyčius.
Nepamirškime, kad nuo mūsų visų aktyvumo ir įsitraukimo ir priklausys, kokį Vilnių matysime mes, mūsų vaikai ir anūkai.
Pagarbiai
Robertas Dargis
LNTPA valdybos narys