Aplinkos ministerija su partneriais antradienį pristatė išsamią būsto prieinamumo Lietuvoje didinimo galimybių vertinimo studiją, kuri turėtų nubrėžti kryptis formuojant ilgalaikę valstybės strategiją. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtotojų asociacija (LNTPA) teigiamai vertina daugelį ryškėjančių priemonių ir tikslų bei žada verslo partnerystę praktiniame įgyvendinime.
Aplinkos ministerijos užsakymu konsultacijų bendrovė „Smart Continent Management Institute“ su partneriais parengė vieną išsamiausių šalies istorijoje studijų „Būsto prieinamumo Lietuvoje didinimo galimybių vertinimas“. Tarpinė dokumento versija jau buvo pristatyta pavasarį, o dabar pradedamas viešinti ir 300 puslapių apimties galutinės ataskaitos projektas.
Dokumentas bus patvirtintas dar šią vasarą. Tuomet jis turėtų nubrėžti kryptis, padedančias formuoti ilgalaikę Lietuvos būsto prieinamumo strategiją, orientuotą į didesnę pasiūlą, modernesnį ir kokybiškesnį būstą bei stipresnes valstybės, verslo ir bendruomenių partnerystes.
Kur einama?
Studijoje pasitelkti Registrų centro, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės duomenų agentūros, savivaldybių, LNTPA ir kiti duomenys kone pirmą kartą leidžia susidaryti išsamų įspūdį apie visos šalies ir atskirų regionų įperkamumo bei prieinamumo, nuomos sektoriaus, esamo būsto fondo, socialinio būsto padėtį ir kitas aktualijas skirtingais pjūviais. Dokumente nagrinėjamos net tokios įdomybės kaip Registrų centre fiksuojamų bei skelbimų portaluose nurodomų nuomos kainų santykiai, galintys indikuoti šešėlinės rinkos dydį.
Kartu studija iš karto nurodo pagrindines būsto prieinamumo problemas ir galimas priemones joms spręsti. Ataskaitoje probleminės sritys ir joms spręsti siūlomos priemonės sugrupuotos į tris pagrindines – pasiūlos kiekio bei kokybės, įperkamumo didinimo ir socialiai pažeidžiamų grupių aprūpinimo – kategorijas, kurioms siūlomi konkretūs sprendimai.
Prieinamo ir tinkamo būsto pasiūlos kategorijoje ministerijos ir savivaldybės raginamos spartinti naujo būsto plėtros procesus (optimizuojant biurokratiją, taip pat regionuose kuriant mokestines paskatas investuojantiems į būsto statybą, konstruojant finansinius modelius savivaldybėms rezervuoti dalį statomo būsto ar suteikiant stambaus projekto statusą). Siekiant efektyviau išnaudoti esamą būsto fondą, savivaldybėms siūloma papildomai apmokestinti nenaudojamus ar apleistus būstus, taip pat plėtoti programas, skatinančias vyresnių vienišų gyventojų persikėlimą į dalijimusi grįstą būstą su socialinėmis paslaugomis. O didinant būsto kokybę ir pritaikomumą, studija kviečia tęsti ar plėsti renovacijos programas, įgyvendinti daugiabučių transformacijos modelį ir būstus pritaikyti individualių poreikių turintiems asmenims.
Daugiausia priemonių siūloma būsto įperkamumo srityje. Čia studijos autoriai atkreipė dėmesį į reikšmingą „pažeidžiamos vidurinės klasės“ sluoksnį, kuriam nebepriklauso socialinis būstas, tačiau kuriam finansiškai sunku įsigyti ar nuomotis būstą rinkoje.
Šioje kategorijoje studija siūlo savivaldybėms prieinamo būsto instrumentus, įskaitant naujos „municipalinio būsto“ kategorijos reglamentavimą, lengvatas ir intervencijas tam tikroms gyventojų grupėms, naujus apgyvendinimo modelius, nuomos legalizavimo skatinimą, aukštesnius mokesčius ne pirmam būstui tam tikrose savivaldybėse ir kt.
Galiausiai, studijos autoriai socialiai pažeidžiamų grupių aprūpinimą būstu siūlo spręsti tokiomis priemonėmis kaip savivaldybių būsto fondo didinimas (įtraukiant ne pelno ar riboto pelno būsto teikėjus, per viešojo ir privataus sektorių partnerystę, naują statybą ar konversiją), taip pat skatinant privačios nuosavybės nuomą socialiniais tikslais (įskaitant privataus būsto subnuomą ar kitas formas, vystytojui užtikrinančias savivaldybę kaip nuomininką) ir pan.
Svarbu ir tai, kad studijoje nurodomos konkrečios metrikos ir datos, kurių valstybė ir savivaldybės galėtų siekti. Siūloma nuolat matuoti ir vertinti tokius kriterijus kaip naujų ir renovuotų būstų dalis visame fonde, būsto išlaidų dalis nuo pajamų, įsigijimui sutaupyti reikalingas laikas, patenkinto socialinio būsto poreikio dalis ir kt.
Verslas vertina palankiaiKonferencijoje nuo scenos kalbėjęs ir su viešojo sektoriaus atstovais diskutavęs LNTPA prezidentas Mindaugas Statulevičius teigia, kad plėtotojai palankiai vertina tiek pačią studiją, tiek joje siūlomas priemones.
„Apie būsto politiką mes ilgai kalbame apgraibomis, todėl tikiu, kad šis, pirmą kartą taip nuosekliai padarytas darbas pasitarnaus realiems pokyčiams. Kaip suprantu, naujoji koalicija tarp prioritetų turės būsto politiką, o šių duomenų analizė pasitarnaus ir savivaldybėse, rengiant politines programas 2027 metų savivaldos rinkimams. Svarbu tai, kad būtina strateginė verslo ir viešojo sektoriaus partnerystė – juk būstus stato būtent verslas, tačiau jam svarbi valstybės atsakomybė už sąlygas plėtrai, teritorijų planavimą, paskatų sistemas ir kt.“, – kalbėjo M. Statulevičius.
Teigiamai vertinamas ministerijos ir projekto partnerių atliktas darbas sisteminant verslui ir valstybei svarbius duomenis. LNTPA taip pat pabrėžia poreikį tęsti šią kryptį. Asociacijos vertinimu, Vakarų valstybių didmiesčiai disponuoja išsamiomis analizėmis ir statistiniais duomenimis, leidžiančiais tiksliau prognozuoti būsto poreikį ateityje. Savo ruožtu Lietuvoje plėtotojai dažniausiai investuoja į naujus projektus iš dalies rizikuodami, pasitelkdami savo rinkos poreikių vertinimus ir ekspertiškai atliekamus tyrimus.
Kalbėdamas apie LNTPA narių matomus butelio kaklelius, jis pirmiausia išskyrė vis dar ilgus biurokratinius procesus ir neretai perteklinius reikalavimus, kurie didina galutinę būsto kainą.
„Naujausia LNTPA narių apklausa parodė, kad galutines kainas labiausiai pastaruoju metu augina 100 proc. baigtumo, priedangų, žaliojo kurso ir elektromobilių reikalavimai. Dėl priedangų nesiginčijame, bet ar tikrai turime būti pirmūnai perkeldami visas direktyvas, kai realus poreikis yra daug nuosaikesnis? Visa tai virsta kaina, kurią sumoka galutiniai vartotojai“, – kalbėjo M. Statulevičius.
Pritardamas daugeliui studijos aspektų, LNTPA vadovas visgi kvietė plačiau padiskutuoti apie naujausią Lietuvos banko siūlymą papildomai apmokestinti investicinio būsto sandorius. Nors M. Statulevičius sutinka, kad investuotojai gali prisidėti prie kainų augimo, jie visgi formuoja būsto prieinamumui aktualų nuomos rinkos krepšelį, o instituciniai investuotojai netgi reikšmingai prisideda prie sektoriaus skaidrinimo.
„Tikrai pritariame subsidijoms mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, finansinei paramai pirmajam būstui, būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijoms ir daugeliui kitų idėjų. Svarstytini ir Europoje veikiantys dalinės nuosavybės modeliai, taip pat verslą jau šiandien dominančios valstybės užsakymų „build-to-rent“ programos. Siūlyčiau nebijoti ir institucinių investuotojų bei mokestinių paskatų jiems – ši grupė siūlo saugų, skaidrų ir mažesnius rinkos dalyvius tobulėti skatinantį formatą“, – sakė M. Statulevičius.
Tarp kitų galimybių jis minėjo valstybinės žemės sklypų didmiesčiuose, ypač Vilniuje, potencialą, taip pat paskatas įveiklinant pamirštą turtą regionuose ar „žaliąjį koridorių“ pastatų konversijoms.
LNTPA vadovas išsakė palaikymą daugiabučių renovacijos ambicijoms, tačiau kartu priminė, kad plėtotojus tebedomina kompleksiniai sprendimai, įskaitant senų pastatų demontavimą, perstatymą ir teritorijų įveiklinimą su nauja kokybe.
„Dažnai renovuotini daugiabučiai yra patraukliose vietose, todėl verslui tai įdomu. Ir dabar yra vystytojų, pasiryžusių įgyvendinti pilotinius projektus. Apie tai ne kartą kalbėta, bet vis dar neatsiranda proveržio ir drąsos. Raginu sukurti tam sąlygas, imti ir padaryti, netgi nebūtinai Vilniuje. O vienas kitas sėkmingas pavyzdys procesą toliau spartintų“, – kalbėjo LNTPA vadovas.