Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, 2021 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės iki 2,67 mln., iki 2025 m. darbingo amžiaus žmonių gali sumažėti apie 400 tūkst., o kai kuriuose mažuose miesteliuose daugiau nei pusė gyventojų gali likti pensininkai. Gauti tyrimo duomenys parodė, kad šiuo metu ekonomiškai neaktyvių gyventojų ir bedarbių skaičius šalyje siekia beveik 60 proc., kai kuriuose rajonuose viršija 75 proc.
2011 m. kovo 1 d. išankstiniais surašymo duomenimis, šalyje buvo 3,054 mln. gyventojų. Išaugus gyventojų emigracijai ir esant žemam gimstamumui, 2001-2012 m. laikotarpiu, išankstiniais vertinimais, šalyje buvo prarasta 14 proc. arba apie 487 tūkst. gyventojų. Esant prielaidai, kad gyventojų skaičiaus kitimo tempai perspektyvoje nesikeis, 2021 m. Lietuvoje gyvens 2, 677 mln. žmonių.
„Nepasikeitus stebimoms tendencijoms, Lietuvoje toliau tęsis spartus darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas – 2021 m. jų gali būti maždaug 400 tūkst. mažiau (jų skaičius sumažėtų nuo 2,073 mln. iki 1,654 mln.). Gerokai paspartės gyventojų senėjimo procesas. 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius 2011-2021 m. išaugtų apie 10 proc. iki 0,6 mln. “, – sako Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.
Esminė tokia gyventojų mažėjimo priežastimi, anot jo, turėtų išlikti emigracija, nors paskutiniu metu stebimas išvažiuojančių žmonių srautų sumažėjimas. Gyventojų emigracija pirmaisiais krizės metais (2008-2010 m.) Lietuvoje augo itin sparčiai (nuo 24 iki 83 tūkst.). Per pirmus aštuonis 2012 m. mėnesius, palyginti su analogišku 2011 m. laikotarpiu, emigrantų skaičius sumažėjo nuo 39 iki 30 tūkst., o imigrantų – išaugo nuo 10 iki 15 tūkst.
Sparčiausiai gyventojų skaičius pastarąjį dešimtmetį mažėjo mažesniuose šalies miestuose – beveik 20 proc. Tokie miesteliai neteko apytikriai kas penkto gyventojo. Tai rodo spartų mažesniųjų Lietuvos miestų ir miestelių nykimą.
Vienas tyrimo autorių Arūnas Pocius pastebi, kad didžiausia ir mažiausia bedarbių dalies tarp gyventojų reikšmė pagal teritorijas 2011 m. tesiskyrė tik 4,4 procentinio punkto, tuo tarpu analogiškos apdraustų dirbančiųjų skirtumas siekė net 47 procentinius punktus : Vilniaus regione apdraustųjų buvo 68 proc., Akmenės – tik 21 proc.
„Viena iš stebimos situacijos priežasčių – darbo vietų stoka mažesniuose šalies regionuose, todėl užimtumas juose yra mažesnis, kita galima priežastis – šešėlinės ekonomikos įtaka. Tačiau, kaip ir atliekant tyrimą prieš dvejus metus, tenka konstatuoti, kad nemažai daliai mažesnių šalies regionų gyventojų būdinga išlaikytinių filosofija, t.y. – siekis gyventi iš įvairų pašalpų bei socialinių išmokų. Jų motyvaciją dirbti sumažina santykinai žemas siūlomas darbo užmokestis, kuris įklampina regionų gyventojus į skurdo spąstus. O tai – rimta paskata mažas pajamas turintiems žmonėms gyventi iš socialinių pašalpų, dalis jų prisiduria pajamų iš nelegalaus darbo“, – sako A. Pocius.
Anot mokslininko, užsitęsęs nedarbas ir darbo vietų trūkumas skatina didelės dalies probleminių regionų gyventojų socialinį pasyvumą ir atskirtį bei nelegalų darbą. Formuojasi skurstantys šalies regionai, kurių gyventojų socialinės integracijos galimybės itin sudėtingos. Kai kuriuose rajonuose – Akmenėje, Ignalinoje ir Pasvalyje ekonomiškai neaktyvių gyventojų skaičius (įskaitant nepatenkančius į oficialiąją darbo rinką) viršija 75 proc. Tokiuose rajonuose vienas dirbantysis išlaiko maždaug du pensininkus. Vilniuje vieną pensininką – maždaug 2,34 dirbančiojo.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žemas darbdavių siūlomas darbo užmokestis labai sumažina bedarbių darbinę motyvaciją. Didelė dalis jų atsisako įsidarbinti ne todėl, kad nenori dirbti apskritai, bet todėl, kad dalies darbdavių siūlomas atlyginimas itin žemas ir yra nepakankamas bent būtiniausiems bedarbių poreikiams patenkinti, ypač labiau kvalifikuotų žmonių. Tai skatina bedarbių siekį gyventi iš įvairių pašalpų ir mažina jų aktyvumą darbo rinkoje.
Ekonomikos analitikas Rimantas Rudzkis teigia, kad tokios demografinės tendencijos kelia dar daugiau nerimo stebint pasaulio ekonomikos padėtį.
„Jei nepavyks užtikrinti spartaus gyventojų pajamų augimo, tai nepavyks pakeisti ir dabartinių nepalankių demografinių bei migracijos tendencijų, kurios lems Lietuvos likimą tolimesnėje ateityje“, – sako R. Rudzkis.
Anot ekonomikos analitiko, optimistiniam šalies ilgalaikių perspektyvų vertinimui kol kas nėra pagrindo. O ir Lietuvos pasiruošimas galimai antrai krizės bangai šiuo metu – pervertinamas.
„Jei, kaip pranašauja ne vienas autoritetingas pasaulio ekonomistas, netolimoje ateityje pasaulinė krizė pasikartos, Lietuvai ją įveikti bus daug sunkiau. Tuo atveju vėl dėl nepalankių išorinių aplinkybių drastiškai kris eksportas, jo sukeltas neigiamas poveikis ūkiui nusmukdys iždo pajamas ir kils nauja bedarbystės banga. O nedarbo lygis šiuo metu net augant gamybai išlieka labai aukštas – jo nuosaikų mažėjimą šiuo metu lemia ne tiek naujų darbo vietų kūrimas, kiek emigracija (samdomų darbuotojų skaičius II ketvirtį buvo beveik toks pat, kaip prieš metus). Vyriausybės padėtis šį kartą būtų gerokai keblesnė nei prieš ketverius metus, nes yra žymiai išaugusios valstybės skolos aptarnavimo išlaidos; ES paramos srautai 2014-2015 m. gerokai susitrauks; socialinių išmokų mažinimo resursas dabar kur kas mažesnis – daugelis jų gavėjų dėl pabrangusio maisto, transporto bei komunalinių paslaugų ir taip vos išgyvena“, – sako R. Rudzkis.
LNTPA vadovas Robertas Dargis teigia, kad išsipildžius demografinėms prognozėms, verslo laukia dar didesni iššūkiai, nes kvalifikuotos darbo jėgos jau trūksta.
„Tokios prognozės verčia visus verslininkus permąstyti ateities perspektyvas – kaip reikės prisitaikyti prie tokio gyventojų skaičiaus mažėjimo, ypač mažesniuose miestuose. Gali būti, kad čia gyvenantiems jau neprireiks dalies būsto ar čia esančių mokyklų. Norint keisti situaciją, reikalingas esminis verslo aplinkos, investicinio klimato gerinimas ir viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas, kas leistų sukurti daugiau vietų ir kelti dirbančiųjų pajamas. Visos investicijos turi būti dar efektyvesnės ir planuojamos atsižvelgiant į esančias tendencijas“, – sako R. Dargis.
Tyrimas „Šalies regionų demografinės struktūros ir emigracijos tendencijų palyginamoji analizė“ atliktas Darbo ir socialinių tyrimų instituto, LNTPA užsakymu.
Daugiau informacijos:
Justina Juršytė
LNTPA atstovė spaudai
Mob. (8 682) 34551
El. p. justina(eta)lntpa.lt